Vasario 14 d. Utenos kolegijos bibliotekoje vyko renginys „Mano kraštas: žmonės, kalba, kultūra", skirtas Aukštaitijos metams, lietuvių kalbos dienoms ir Vasario 16-ajai paminėti.
Meilė gimtajam žodžiui ir rūpestis dėl jo likimo, pagarba Aukštaitijos krašto istoriniam bei kultūriniam paveldui ir tradicijoms nuspalvino renginį tautiškumo ir pilietiškumo dvasia, paskatino susimąstyti, kas ir kokie mes esame, iš kur atėjome.
Ne tik daug džiaugsmo, bet ir žinių suteikė renginio svečių - liaudies instrumentų ansamblio „UT" pasirodymas. Programoje skambėjo vadovės Loretos Liaugaudės aranžuoti lietuvių liaudies dainų ir šokių kūriniai, pritaikyti būtent šiam ansambliui ir atliekami Juozo Lašo pagamintomis kanklėmis bei kitais lietuvių liaudies instrumentais.
Linksmas melodijas keitė lėta ir rami kaip lietuvio būdas muzika, svajingos lopšinės bei ansamblio vadovės įtraukiantys pasakojimai apie kanklių meistrą J. Lašą, tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje vykusio tautinio pakilimo muzikines tradicijas, bibliotekininko Henriko Raštikio, kitų kultūrai nusipelniusių žmonių veiklą. Renginyje buvo pristatytas ir pirmasis ansamblio kompaktinis diskas.
Lietuvių kalbos draugijos Utenos grupės pirmininkė, kolegijos lektorė Rima Žarskutė pasidalino mintimis apie lietuvių kalbos grožį, švelnumą, stebinantį kitataučius, ir išsakė rūpestį dėl žodžio kasdienybės. „Kartais mūsų lūpose žodis su žodžiu nesusišneka. Kodėl toks skurdus ir užterštas nūnai kai kurių žodynas, grubi ir netaisyklinga tartis? Kas tai: mada, apsileidimas, moralinis neraštingumas? Šiandien, atrodytų, visi esame nemenko mokslo žmonės, bet gražūs lietuviški žodžiai vis dar išstumiami iš apyvartos, užmirštami. Jei už nukirstą ar sužalotą medį, nuskintą retą gėlę baudžiama, tai už sumaitotą, sudarkytą žodį? Dažniausiai jį paliekame likimo valiai. Tačiau kito jo vieton greit nepasodinsi, neprigydysi. Norėdami išmokti gražiai kalbėti, turėtume mokytis ir subtiliai jausti, svarankiškai mąstyti. Nes žodis – drauge ir vaizdinys, idėja, metafora, patys giliausi žmogaus ir tautos savimonės klodai," - kalbėjo R. Žarskutė.
O kokia gyva, vaizdinga ir jautriai atskleidžianti žmogaus sielos išgyvenimus, tautinę savimonę yra mūsų kalba, dar kartą įrodė lektorės Ingridos Kepalaitės aukštaičių vyžuoniškių tarme parašytos eilės, tarsi apibendrinančios visą renginio esmę. Kiek daug jose sutilpo - meilė gimtinei ir žmogui, istorijos ir šiandienos motyvai, švelnus lyrizmas ir subtilus humoras...
Renginį organizavo Utenos kolegijos bibliotekos darbuotojos bei Lietuvių kalbos draugijos Utenos grupės narės.
